2024 m. gruodžio 24-osios vakaras. Vežimėliu popiežius Pranciškus priartėja prie Šv. Petro bazilikos Šventųjų durų. Kelis kartus jam pabeldus, durys iš lėto prasiveria. Pasigirsta varpų skambėjimas. Prasideda Jubiliejiniai metai. Kaip šiuos visai Bažnyčiai ypatingus metus „praverti“ savo gyvenime? Kryptis – Roma? O gal ir ten, iki kur atstumas vos du sprindžiai? Biblistas, kunigas, Jubiliejinių metų Vilniaus arkivyskupijoje koordinatorius Mozė Mitkevičius kaip gidas šiame pokalbyje vedžioja per Šventuosius metus, atkreipia dėmesį, pasiūlo netikėtų kampų, duoda patarimų, kad ši 377 dienų kelionė suskambėtų. 

Žinau, kad nemėgstate nei apie save kalbėti, nei įvardyti savo titulų, bet drįstu paklausti… O kada Jubiliejiniai metai prasidėjo jums?

Esu šių metų koordinatorius Vilniaus arkivyskupijoje, tad apie renginius tenka galvoti iki jų. Bet jei galvotume apie piligrimystę ne tik Jubiliejinių metų kontekste, tai nuolat apie tai mąstau, nes tenka nemažai grupių lydėti į įvairias šventas vietas. Kiekvienas žmogus juk mąsto, kur keliauja, kaip tas gyvenimas klojasi, ar juo viskas pasibaigs, kokią misiją čia turime pasiekti… Jubiliejinių metų užduotis – sužadinti kiekvienam žmogui tuos prasmės klausimus ir išgyventi Dievo artumą, Jo buvimą tame gyvenime. Kai kam galbūt šie metai ir yra proga labai sąmoningai permąstyti, apsispręsti, bet, man atrodo, mes nuolat turėtume gyventi toje dvasioje. 

Kada ir kodėl Bažnyčioje pradėta švęsti Jubiliejinius metus? Iš kur kyla kvietimas turėti tokius ypatingus metus? 

Katalikų Bažnyčia oficialiai Jubiliejinius metus pradeda švęsti 1300-aisiais. Popiežiaus Bonifaco VIII-ojo bulėje paskelbta švęsti kas 100-uosius metus kaip ypatingus metus. Bet žodis jubiliejus yra ir mūsų žmogiškajame gyvenime, tai – 25-ieji, 50-ieji, 75-ieji ir, kas sulaukia, 100-ieji metai. Jie yra ypatingi viso gyvenimo kontekste – ar dėl paties skaičiaus, ar dėl gyvenimo etapų. Manau, Bažnyčioje yra panašiai, jei ją suvokiame ne kaip instituciją, bet kaip žmoniją, kuri per laiką keliauja link amžinybės. Jai tam tikri metai laiko požiūriu irgi yra svarbus etapas. 

Jubiliejinių metų šaknys yra Senajame Testamente. Pats Dievas nurodo išrinktajai tautai švęsti 50-uosius metus. Tai susiję su Šabo teologija – 7x7 yra 49, o septintoji diena yra šabo diena, septintieji metai yra šabo metai, o septintasis šabas yra ypatingas, jubiliejinis, jo metu Dievas išrinktajai tautai nurodė panaikinti visas skolas, dovanoti laisvę. Matome, kad labai svarbus socialinis, ekonominis aspektas, naujos galimybės suteikimas žmogui. Tai kyla iš suvokimo, kad viską gauname iš Dievo – jei Jis dovanoja žmogui žemę, derlių, laisvę, tai ir žmogus turi stengtis elgtis kaip Dievas. Jubiliejiniais metais žmogus gręžiasi į artimą. Šiandieniniame kontekste tokia logika yra galimybė ekonomiškai atsistoti iš naujo, o tai reiškia viltį, galimybę pradėti gyventi. 

Visgi norisi pabrėžti, kad dar visai neseniai prie kiekvienų metų buvo pridedama „Viešpaties metai“. Mes skaičiuojame metus nuo Kristaus gimimo, Viešpaties įsikūnijimo. Tokiu atveju visi tie metai jau yra kitokie. Krikščionims kiekvieni metai nuo Kristaus gimimo galėtų būti Jubiliejiniai metai.

Užsiminėte apie skolų panaikinimą, laisvės grąžinimą. Popiežius Pranciškus šių Jubiliejinių metų bulėjė „SPES NON CONFUNDIT“ (Viltis neapgauna) irgi kviečia paleisti ar sumažinti bausmę kaliniams, atleisti skolas šalims, kurios negali jų grąžinti, taip pat sudėti ginklus, nutraukti karus. Ar tokie prašymai nėra šauksmas tyruose? Ar tai nėra iš Jubiliejinių metų tradicijos ateinantis gražus reliktas, kuris mažai ką turi bendro su esama tikrove?

Tai popiežiaus balsas. Ir kai pagalvoji, popiežiaus balsas yra rimtas balsas. Juk visame pasaulyje yra krikščionių, kurie įsiklauso į popiežiaus žodžius. Tai nereiškia, kad jie paklus ir pasibaigs karai, bus atleidžiamos skolos… Tai – kvietimas turėti bendrą teisingos, taikoje gyvenančios žmonijos viziją, tai – raginimas atkreipti dėmesį į konkrečius veiksmus, pradėti apie juos mąstyti suvokiant, kad galima gyventi truputį kitaip. 

Juk dabar eilinis žmogus irgi turi panašią viziją, bet kartu ir galvoja: „Aš nieko nepakeisiu, esu mažas, per silpnas, kas manęs klausys…“. Man atrodo, kad ne tik Bažnyčioje, bet ir visame žmonijos gyvenime galime atrasti įrodymų, jog vienas mažas balsas yra vertingas, nes viskas prasideda nuo mažų dalykų. Matyt, šiame laikmetyje esame labiau linkę mąstyti globaliai, o gal reikėtų tiesiog galvoti apie savo aplinką. Ar galiu kam nors savo aplinkoje nurašyti skolas? Jos gali būti net ne finansinės, bet moralinės. Jei turiu nuoskaudų, gal galiu jas atleisti? Ne tik kad kitas žmogus galėtų gyventi, bet ir pats pradėčiau gyventi kitaip, atradęs laisvę, labiau tapęs žmogumi. Į tai veda ši bulė, popiežiaus svajonė, troškimas. Daugiau taikos reiškia daugiau Dievo žmonių tarpe. 

Svarstydami, kiek tikrovė gali atitikti biblinį pamatą, atrasime, kad valstybėse iki šiol prezidentai turi amnestijos teisę, tarp šalių mėginamos kurti paliaubos. Tai kyla būtent iš Senojo Testamento Jubiliejinių metų.

Šiais metais yra ir bus daug kalbama apie viltį. Jubiliejinių metų tema – Vilties piligrimai. Benaršant naujienų portaluose ar socialiniuose tinkluose, girdint politikos analitikų komentarus, stebint gamtines ir žmogaus sukurtas nelaimes, atrodo, kartais ir belieka tik viltis. Ar tokia yra ir popiežiaus logika pasirenkant šių metų temą? 

Biblijoje žodis „prisiminti“ reiškia tuo gyventi, nes tai, kas yra nesvarbu, pamirštama. Žydai, išrinktoji tauta, yra nuolat kviečiami prisiminti sandorą, ir mes žinome, kad Dievas niekada nepamiršta sandoros, jam nuolat yra aktualu. Tad šiame kontekste turėti viltį reiškia ne užsidėti rožinius akinius, bet prisiimti atsakomybę kažką daryti dėl to, kad būtų kitaip. Tai viltis ne į ateitį nukreipta, įvyksianti kažkada laikų pabaigoje, bet viltis į prisikėlusį Kristų, kuris veikia šiandien, čia ir dabar. Dėl to mes galime nenuleisti rankų, džiaugtis. Priešingu atveju, mes esame tarsi spąstuose, kai belieka tik kažko laukti. 

Yra dalykų, kurių neįveiksime patys, juo labiau pavieniui. Pavyzdžiui, nuodėmės, pažeistos prigimties įveikimas. Tai jau Dievo darbas. Bet turime Šventąją Dvasią ir kartu bendradarbiaudami galime kurti aplink save Dangaus karalystę, kaip sako Evangelija. Tai nėra nereali svajonė, kažkas neįgyvendinama, utopiška. Mes žinome, kad tikėjimas yra tikras dalykas, kad Prisikėlusiojo dvasia tikrai veikia pasaulyje, ir matome, kur ir kaip Ji veikia. Popiežiaus bulėje esame kviečiami tapti bendradarbiais. 

Kai prasidėjo karas Ukrainoje, buvo gražu matyti, kaip žmonės padėjo, kuo galėjo, dalijosi, ką turėjo. Rinko, pirko, krovė, vežė… Būta laiko, kai išsigandome, bet taip pat ir nustojome verkšlenti, kaip mes blogai gyvename, kaip visa eina blogyn. Staiga pradėjome galvoti apie tikrus dalykus, kaip padėti žmonėms, kurie šiandien yra ištikti nelaimės. Tas solidarumas, žmogiška prasme, labai vertingas, bet man tai yra ir Kristaus dvasios apsireiškimas. Iš kažkur kyla tikrai kilnus, neegoistinis noras kitam pagelbėti, mažiau galvojant arba net negalvojant apie save. Jubiliejiniais metais norime instrukcijų, esame gal prie jų pripratę, bet nuostata rūpintis kitais turėtų būti nuolatinė mūsų gyvenimo pozicija. Tai yra gyvenimo Kristaus dvasioje pagrindas. 

Svarbus Jubiliejinių metų elementas – atlaidai. Kaip juos suvokti Jubiliejinių metų kontekste? Ar nuostata „reikia nuvažiuoti į Romą, praeiti pro visas jubiliejines duris ir mano nuodėmės bus atleistos“ atskleidžia atlaidų esmę? 

Bažnyčios tradicija skelbia, kad žmogus, atlikęs tam tikras sąlygas, laimi atlaidus – atleidimą už nuodėmes, kurių kaltė nepanaikinta. Nors išpažįstame, atgailaujame, prašome Dievo atleidimo, ir Dievas mums atleidžia, bet blogio pasekmės, kurios buvo padarytos per nuodėmę, mūsų prisidėjimas prie blogio struktūrų išlieka. Nesvarbu, kad atsiprašiau, bet kažkoks veiksmas, žodis jau yra paleistas ir jo nesugrąžinsi. Su tuo susijusi kaltė yra atleidžiama atlaidų metu. Bet ar tik atlaidų metu? Atlaidai (kaip įvykis) yra labiau Bažnyčios dovana tikintiesiems išnaudoti konkretų laiką ir erdvę atlaidams gauti. Ypatingai Jubiliejiniais metais, kai mūsų tikėjimas skelbia, kad pelnomi atlaidai ne tik už save, bet ir už mirusius, esančius skaistykloje. Toks yra teologinis, bažnytinis atsakymas. 

Paprasčiau – atlaidai yra tiesiog šventas laikas. Jis šventas dėl to, kad pirmiausia gręžiamės į Dievą, atsiprašome ir taip pat dar galime prisidėti prie kitų gerovės, ypač mirusiųjų, prie jų galutinio išganymo. Jis yra šventas jau vien todėl, kad galvojame ne apie save, o apie kitus. Gal šiandieniniam žmogui labiau reiktų apie tai kalbėti negu apie lobyną, iš kurio Bažnyčia dalina malones. Tas lobynas aišku irgi gražu… Šventųjų gyvenimai, kurie paliudija Kristaus meilę, viršydami elementarų žmogiškumą. Iš to atsiranda tarsi perteklius, kuris gali būti skirtas skoloms sumokėti, pridengti mūsų tuštumoms. 

Mums paprasčiau, kai yra konkrečios sąlygos, kurias išpildžius gauni kažką mainais. Bet praėjimas pro jubiliejines duris nėra nuodėmių atleidimo sąlyga. Nuodėmių atleidimas dovanojamas kiekvienam žmogui, kuris dėl jų gailisi, pasiryžta nenusidėti, kuris atranda savyje troškimą būti labiau žmogumi, būti Dievo vaiku. Taip, dažnas galvoja, kad jei praeisiu pro duris, nuodėmės bus anuliuotos, galėsiu vėl jas daryti… Tai buhalteriška nuostata. Durys yra tik priemonė. Todėl popiežius ragina tuos, kurie negali vykti į Romą, lankyti vietines bažnyčias – ypatingas šventoves, paskelbtas Jubiliejinių metų bažnyčiomis. Toks veiksmas paremtas nuostata, kad turi būti sudaryta kuo daugiau sąlygų išgyventi susitaikymo su Dievu esmę. Juk Jubiliejinių metų durų uždarymas jiems pasibaigus nereiškia, kad Dievo gailestingumas irgi užtrenks duris prieš žmogų.

Ar švenčiant Jubiliejinius metus žmonės visada keliaudavo į Romą?  ...

* * *

Kun. Mozės atsakymą į šį klausimą ir daug kitų tekstų apie Jubiliejinius metus ir piligrimystę į Romą rasite naujausiame ATEITIES žurnalo numeryje, kurį galite įsigyti Katalikiškuose knygynuose Vilniuje ir Kaune, bei internete: https://www.knygos.lt/lt/knygos/ateitis-2025-1-8ycu8/

Visus žurnalo tekstus galite skaityti ir čia: https://www.ateitis.lt/zurnalas/ateitis-2022/