Popiežiškosios bazilikos

Romoje yra keturios popiežiškosios bazilikos: Šventojo Petro Vatikane, Šventojo Jono Laterane, Švč. Mergelės Marijos Didžioji ir Šventojo Pauliaus už miesto sienų. Tai „didžiosios“ bažnyčios su Šventosiomis durimis, kurias Jubiliejiniais metais atveria popiežius.

Basilica di San Pietro in Vaticano – Šventojo Petro bazilika Vatikane

Tradicija byloja, kad apaštalo Petro kapas, kuriame jis palaidotas po nukryžiavimo, buvo būtent čia, aukščiausioje Vatikano kalvos vietoje, kur IV a. imperatorius Konstantinas nusprendė pastatyti baziliką – pirmąją baziliką šventajam atminti.

Ankstyvaisiais viduramžiais ši maldos vieta tapo pagrindine Vakarų piligrimystės vieta. Kol 1506 m. popiežius Julijus II nusprendė ją nugriauti, kad padarytų vietą didesnei ir turtingesnei šventyklai.

Didžiausi istorijos meistrai kūrė šią didingą baziliką: Donatas Bramantė, Rafaelis, Mikelandželas, o 1629 m. Berninis užbaigė visos bažnyčios interjero puošybą, suteikdamas jai dabartinę išvaizdą.

Basilica di San Giovanni in Laterano – Šventojo Jono bazilika Laterane

Švenčiausiojo Išgelbėtojo ir šventųjų Jono Krikštytojo ir Evangelisto arkibazilika paprastai vadinama Šventojo Jono Laterane, netoli Celijaus kalvos.

Anksčiau teritorija priklausė senai Laterano šeimai, netoliese turėjusiai savo rezidenciją. Tacito 65 m. Analuose rašoma apie teritorijos konfiskavimą dėl kai kurių šeimos narių dalyvavimo sąmoksle prieš imperatorių Neroną.

Tik vėliau žemė atiteko kažkokiai Faustai, pripažintai Flavijaus Valerijaus Konstantino, kuris 306 m., mirus tėvui, buvo paskelbtas imperatoriumi, žmona.

Imperatorius Konstantinas 313 m. Milano ediktu krikščionims suteikė kulto laisvę ir rūpindamasis, kad besikurianti Bažnyčia turėtų tinkamą vietą savo iškilmėms rengti, popiežiui Melchiadui padovanojo bažnyčios statybai Laterano žemę, kurią jo žmona atsinešė kaip kraitį.

Baziliką 324 m. popiežius Silvestras I dedikavo Švenčiausiajam Išgelbėtojui. IX a. Sergijus III dedikavo ją taip pat šventajam Jonui Krikštytojui, o XII a. Liucijus II pridėjo ir šventojo Jono Evangelisto titulą.

Nuo IV a. iki XIV a., kai popiežius persikėlė į Avinjoną, Lateranas buvo pagrindinė popiežiaus būstinė, Bažnyčios gyvenimo simbolis ir šerdis.

1378 m., išrinkus Grigalių XI, popiežiaus buveinė grįžo į Romą, tačiau Laterano pastatai buvo tokios prastos būklės, kad nuspręsta, jog popiežius persikels į Vatikaną.

Tik 1650 m. popiežiaus Inocento X pavedimu visiškai pertvarkyti baziliką ėmėsi architektas Frančeskas Borominis (Francesco Borromini).

Basilica di San Paolo fuori le Mura – Šventojo Pauliaus už miesto sienų bazilika

Po 313 m. Milano edikto, kuriuo krikščionims buvo suteikta tikėjimo laisvė, imperatorius Konstantinas nusprendė naujai besikuriančiai Bažnyčiai padovanoti dvi bazilikas, pastatytas ant Petro ir Pauliaus kapų.

V a., dėl nuolatinio piligrimų antplūdžio prie Petro ir Pauliaus kapų ir pirmosios Šventojo Pauliaus bazilikos nedidelės erdvės, tuo metu valdę imperatoriai Teodosijus, Valentinianas II ir Arkadijus nusprendė statyti didesnį pastatą (buvo pakeista ir pastato kryptis – iš rytų į vakarus).

Tik 1854 m. popiežius Pijus IX pagaliau iškilmingai atvėrė dabartinę monumentalią baziliką, kurios viduje iki šiol saugoma, kaip teigia tradicija, grandinė, kuria teismo laukiantis apaštalas Paulius buvo prirakintas prie serginčio jį romėnų kareivio.

Basilica di Santa Maria Maggiore – Švč. Mergelės Marijos Didžioji bazilika

Ši popiežiškoji bazilika yra svarbiausia ir seniausia Marijos šventovė Vakaruose, vienintelė iš visų popiežiškųjų bazilikų išsaugojusi ankstyvosios krikščionybės laikų išvaizdą. Nors vėliau ir puošta, visi mecenatai paisė pirminio plano, kuris, pasak tradicijos, buvo laikomas dieviškuoju sumanymu. Pasak fundacijos istorijos, Mergelė Marija sapne pasirodė patricijui Jonui ir popiežiui Liberijui ir paragino juos pastatyti jai dedikuotą bažnyčią būtent toje vietoje, kur pasnigs. 358 m. rugpjūčio 5- osios rytą, pačiame vasaros karštyje, ant Eskvilino kalvos, aukščiausios iš Romos kalvų, iškrito sniegas. Stebuklingas snygis ir šiandien minimas baltais žiedlapiais, liturgijos metu barstomais nuo bazilikos lubų. Tradicija Marijos Didžiąją baziliką aukština kaip Marijos relikviją, norėtą ir sumanytą pačios Dievo Motinos.

Bazilikoje saugoma svarbiausia Marijos ikona – Salus Populi Romani. Tradicija šį atvaizdą priskiria šventajam Lukui, evangelistui ir dailininkų globėjui. Popiežius Pranciškus savo apaštališkąsias keliones paveda Romos liaudies Gynėjai, kurią paprastai aplanko prieš išvykdamas ir grįžęs.

Šventojo lopšio – ėdžių, kuriose buvo paguldytas kūdikis Jėzus, relikvija Marijos Didžiąja baziliką padaro Vakarų Betliejumi. Čia pirmą kartą buvo švenčiamos Kalėdų nakties Mišios, ir šimtmečiais popiežiai laikėsi šio papročio.

Tarp svarbiausių relikvijų bazilikoje saugomi šventojo Motiejaus ir šventojo Jeronimo palaikai.

Marijos Didžiojoje bazilikoje popiežius Hadrianas II 867 m. priėmė šventuosius Kirilą ir Metodijų ir aprobavo senosios slavų kalbos vartojimą liturgijoje.

Marijos Didžiojoje bazilikoje palaidoti septyni popiežiai.

Popiežiškosios bazilikos VA