ŠVENTOJO TĖVO PRANCIŠKAUS LAIŠKAS
J. E. MONSINJORUI RINO FISICHELLA
2025 M. JUBILIEJAUS PROGA

Brangiam broliui mons. Rino Fisichella
Popiežiškosios Naujosios evangelizacijos tarybos pirmininkui

Jubiliejus Bažnyčios gyvenime visada buvo didelės dvasinės, bažnytinės ir socialinės reikšmės įvykis. Nuo tada, kai Bonifacas VIII 1300 m. įsteigė pirmuosius Šventuosius metus, kurie, remiantis bibliniu pavyzdžiu, kartodavosi kas penkiasdešimt metų, o vėliau buvo nustatyti kas dvidešimt penkerius metus, šventoji tikinčioji Dievo tauta patyrė šią šventę kaip ypatingą malonės dovaną, pasižyminčią nuodėmių atleidimu ir ypač atlaidais, kurie yra visapusiška Dievo gailestingumo išraiška. Tikintieji, dažnai po ilgos piligriminės kelionės, semiasi iš dvasinio Bažnyčios lobyno, eidami pro Šventąsias duris ir pagerbdami Romos bazilikose saugomas apaštalų Petro ir Pauliaus relikvijas. Milijonų milijonai piligrimų per amžius keliavo į šias šventas vietas, gyvai liudydami visada tą patį savo tikėjimą.

2000 m. Didysis jubiliejus įvesdino Bažnyčią į trečiąjį jos istorijos tūkstantmetį. Šventasis Jonas Paulius II taip jo laukė ir troško, tikėdamasis, kad visi krikščionys, įveikę istorinius nesutarimus, galės kartu švęsti žmonijos Išgelbėtojo Jėzaus Kristaus gimimo du tūkstantuosius metus. Dabar artėja XXI a. pirmųjų dvidešimt penkerių metų riba, ir mes esame kviečiami pasirengti, kad krikščionių tauta galėtų išgyventi Šventuosius metus ir patirti visą jų pastoracinę reikšmę. Reikšmingas etapas šia prasme buvo nepaprastasis Gailestingumo jubiliejus, leidęs mums iš naujo atrasti Tėvo gailestingosios meilės galią ir švelnumą ir savo ruožtu tapti jos liudytojais.

Tačiau per pastaruosius dvejus metus nebuvo šalies, kurios nebūtų sukrėtusi staigi epidemija, ne tik privertusi mus patirti mirties dramą vienatvėje, egzistencijos netikrumą ir laikinumą, bet ir pakeitusi mūsų gyvenimo būdą. Kaip krikščionys, kartu su visais broliais ir seserimis patyrėme tas pačias kančias ir apribojimus. Mūsų bažnyčios buvo uždarytos, kaip ir mokyklos, gamyklos, biurai, parduotuvės ir laisvalaikio vietos. Visi susidūrėme su tam tikrų laisvių apribojimu, o pandemija, be skausmo, mūsų sielose kartais žadino abejones, baimę, sumišimą. Mokslo vyrai ir moterys labai laiku rado pradinę priemonę, kuri pamažu leidžia mums grįžti į kasdienį gyvenimą. Esame visiškai įsitikinę, kad epidemiją pavyks įveikti ir pasaulis atgaus asmeninių santykių ir socialinio gyvenimo ritmą. Tai pasiekti bus lengviau, jei veiksime veiksmingai solidariai, kad labiausiai skurstantys gyventojai nebūtų apleisti, galėtų su visais dalytis ir mokslo atradimais, ir būtinais vaistais.

Turime išlaikyti mums dovanotą vilties žiburį ir daryti viską, kad visi atgautų jėgas ir tikrumą žvelgti į ateitį atvira siela, pasitikinčia širdimi ir toliaregišku protu. Būsimasis Jubiliejus labai padės atkurti vilties ir pasitikėjimo atmosferą, nes tai bus atgimimo, kurio skubumą jaučiame visi, ženklas. Štai kodėl pasirinkau šūkį Vilties piligrimai. Tačiau visa tai bus įmanoma, jei sugebėsime atkurti visuotinės brolybės jausmą, jei neužmerksime akių prieš siautėjančio skurdo dramą, neleidžiančią milijonams vyrų, moterų, jaunuolių ir vaikų gyventi taip, kaip verta žmogui. Ypač galvoju apie daugybę pabėgėlių, priverstų palikti savo žemes. Tegul vargšų balsai bus išgirsti šiuo pasirengimo Jubiliejui metu, kuris, remiantis Biblijos įsakymu, atkuria visiems galimybę naudotis žemės vaisiais: „jūs galite valgyti, ką žemė išaugina savo šabo metu – tu, tavo vergai ir vergės, tavo samdiniai ir įnamiai. Ir tavo galvijams bei laukiniams krašto gyvuliams, ką žemė savaime išaugina, bus maistu“ (Kun 25, 6–7).

Todėl dvasinis Jubiliejaus matmuo, kviečiantis atsiversti, turėtų būti derinamas su šiais esminiais socialinio gyvenimo aspektais, kad sudarytų darnią vienovę. Jausdami, kad visi esame piligrimai žemėje, kurioje Viešpats mus įkurdino, kad ją įdirbtume ir ja rūpintumės (plg. Pr 2, 15), nepamirškime pakeliui kontempliuoti kūrinijos grožio ir rūpintis savo bendraisiais namais. Tikiuosi, kad artėjantys Jubiliejiniai metai taip pat bus švenčiami ir išgyvenami su šia intencija. Iš tiesų vis daugiau žmonių, įskaitant daugybę jaunų ir labai jaunų žmonių, pripažįsta, kad rūpinimasis kūrinija yra esminė tikėjimo į Dievą ir paklusnumo Jo valiai išraiška.

Jums, brangus Broli, patikiu atsakomybę surasti tinkamas formas, kad Šventieji metai būtų rengiami ir švenčiami su intensyviu tikėjimu, gyva viltimi ir aktyvia meile. Dikasterija, besirūpinanti naujosios evangelizacijos sklaida, žinos, kaip šį malonės metą paversti reikšmingu etapu pastoracijai atskirų Bažnyčių, lotynų ir rytų, kurios šiais metais pakviestos stiprinti savo sinodinį įsipareigojimą. Šioje perspektyvoje piligrimystė Jubiliejaus link galės sustiprinti ir išreikšti bendrą kelionę, kurią Bažnyčia yra pašaukta atlikti, kad vis labiau taptų vienybės ženklu ir priemone įvairovės darnoje. Bus svarbu padėti iš naujo atrasti visuotinio kvietimo atsakingai dalyvauti reikalavimus, vertinant charizmas ir tarnystes, kurias Šventoji Dvasia niekada nenustoja dovanoti vienos Bažnyčios kūrimui. Keturios Vatikano II Susirinkimo konstitucijos kartu su šių dešimtmečių Magisteriumu ir toliau orientuos ir vadovaus šventajai Dievo tautai, kad ji darytų pažangą vykdydama misiją nešti visiems džiaugsmingą Evangelijos skelbimą.

Pagal paprotį, bulėje, kuri bus paskelbta tinkamu laiku, bus pateiktos nuorodos, būtinos švenčiant 2025 m. jubiliejų. Šiuo pasirengimo laikotarpiu jau dabar džiaugiuosi galvodamas, kad metai prieš Jubiliejinį įvykį, 2024-ieji, bus skirti didžiulei maldos „simfonijai“. Pirmiausia – susigrąžinti troškimą būti Viešpaties akivaizdoje, Jo klausytis ir Jį garbinti. Be to, malda dėkoti Dievui už daugybę Jo meilės mums dovanų ir šlovinti Jo darbą kūrinijoje – tai įpareigoja visus gerbti kūriniją ir imtis konkrečių bei atsakingų veiksmų jai saugoti. Malda kaip „vienos širdies ir vienos sielos balsas“ (plg. Apd 4, 32), virstanti solidarumu ir dalijimusi kasdiene duona. Malda, įgalinanti kiekvieną vyrą ir moterį šiame pasaulyje atsigręžti į vienintelį Dievą ir parodyti Jam tai, kas paslėpta širdyje. Malda kaip kelias į šventumą, vedantis į kontempliaciją net ir veikiant. Trumpai tariant, intensyvūs maldos metai, per kuriuos širdys atsiveria priimti malonės gausą, kad „Tėve mūsų“, malda, kurios mus išmokė Jėzus, taptų kiekvieno Jo mokinio gyvenimo programa.

Prašau Mergelę Mariją lydėti Bažnyčią pasirengimo Jubiliejaus malonės įvykiui kelyje ir su dėkingumu nuoširdžiai siunčiu Jums ir bendradarbiams savo palaiminimą.

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2022 m. vasario 11 d., Lurdo palaimintosios Mergelės Marijos minėjimas.