Jubiliejaus ženklai
Piligrimystė
Jubiliejus kviečia mus leistis į kelionę ir peržengti ribas. Keliaudami mes ne tik fiziškai keičiame vietą, bet ir patys save. Vadinasi, svarbu gerai pasiruošti, suplanuoti maršrutą ir sužinoti apie kelionės tikslą. Šia prasme Jubiliejinė piligrimystė prasideda dar prieš prasidedant pačiai kelionei: išeities taškas yra sprendimas išvykti. Žodžio „piligrimystė“ etimologija yra gana iškalbinga ir bėgant metams jo reikšmė mažai keitėsi. Žodis kilęs iš lotyniškojo per ager, reiškiančio „per laukus“, arba galbūt iš per eger, reiškiančio „sienos kirtimas“: abi galimos kilmės nuorodos į išskirtinį kelionės aspektą.
Biblijoje Abraomas apibūdinamas kaip keliaujantis žmogus: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų“ (Pr 12, 1). Šiais žodžiais Abraomas pradeda savo nuotykį, kuris baigiasi Pažadėtoje žemėje, kur jis prisimenamas kaip „klajoklis aramietis“ (Įst 26, 5). Jėzaus tarnystę taip pat galima laikyti kelione iš Galilėjos į šventąjį Jeruzalės miestą... „Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51). Pats Kristus kviečia savo mokinius eiti šiuo keliu, ir net šiandien krikščionys yra tie, kurie Jį seka ir leidžiasi paskui Jį.
Kelionė vyksta palaipsniui: galima rinktis įvairius maršrutus ir atrasti įvairias vietas; ją sudaro tam tikros aplinkybės, katechezės momentai, šventos apeigos ir liturgija. Pakeliui mūsų kelionės palydovai praturtina mus naujais dalykų supratimo būdais ir naujomis perspektyvomis. Kūrinijos kontempliavimas taip pat yra kelionės dalis ir padeda mums suvokti, kad rūpinimasis kūrinija „yra esminė mūsų tikėjimo į Dievą ir klusnumo Jo valiai išraiška“ (Popiežius Pranciškus, Laiškas 2025 m. jubiliejaus proga). Piligrimystė yra atsivertimo, savo būties perkeitimo, kad ji atitiktų Dievo šventumą, patirtis. Per piligrimystę taip pat dalijamasi patirtimi tų, kurie dėl įvairių priežasčių yra priversti palikti savo tėvynę, kad galėtų ieškoti geresnio gyvenimo sau ir savo šeimai.
Šventosios durys
Simboliniu požiūriu Šventosios durys įgyja ypatingą reikšmę: jos yra galingiausias Jubiliejaus ženklas, nes galutinis piligrimų tikslas yra jas pereiti. Popiežiaus atidarytos durys yra oficiali Šventųjų metų pradžia. Iš pradžių buvo tik vienos durys – į Šventojo Jono Laterano baziliką, kuri yra Romos vyskupo katedra. Vėliau, kad kuo daugiau piligrimų galėtų dalyvauti Jubiliejaus patirtyje, kitos Romos bazilikos taip pat atidarė savo šventąsias duris.
Peržengdamas Šventųjų durų slenkstį piligrimas prisimena ištrauką iš Evangelijos pagal Joną 10 skyriaus: „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras.“ Ėjimas pro Šventąsias duris išreiškia apsisprendimą sekti Jėzumi, kuris yra Gerasis Ganytojas, ir būti jo vedamam. Durys yra praėjimas, įvesdinantis piligrimą į bažnyčios vidų. Krikščionių bendruomenei bažnyčia yra ne tik šventa erdvė, į kurią reikia žengti pagarbiai, laikantis tinkamo elgesio ir aprangos kodo, bet ir bendrystės, kuri kiekvieną tikintįjį sieja su Kristumi, simbolis: tai susitikimo ir dialogo, susitaikymo ir taikos vieta, kuri laukia kiekvieno piligrimo. Bažnyčia iš esmės yra tikinčiųjų bendruomenės vieta.
Romoje ši patirtis įgyja ypatingą reikšmę dėl ypatingų sąsajų tarp Amžinojo miesto ir šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus, kurie Romoje įkūrė krikščionių bendruomenę ir kurių mokymas bei pavyzdys yra pavyzdys visuotinei Bažnyčiai. Romoje yra šventųjų Petro ir Pauliaus kapai, jie čia buvo nukankinti, ir kartu su katakombomis šios šventos vietos – tai nuolatinio dvasinio įkvėpimo vietos.
Sutaikinimas
Jubiliejus yra susitaikymo ženklas, nes atveria „palankų laiką“ (plg. 2 Kor 6, 2) žmogaus atsivertimui. Žmogus pastato Dievą į savo egzistencijos centrą, juda link Jo ir pripažįsta Jo pirmumą. Net Biblijoje esantis raginimas atkurti socialinį teisingumą ir pagarbą žemei kyla iš teologinio reikalavimo: jei Dievas yra visatos kūrėjas, Jam turi būti teikiama pirmenybė kiekvienos tikrovės ir asmeninių interesų atžvilgiu. Būtent Jis padaro šiuos metus šventus, dovanodamas savo paties šventumą.
Popiežius Pranciškus 2015-ųjų neeilinių Šventųjų metų paskelbimo bulėje priminė: „Gailestingumas neprieštarauja teisingumui. Juo veikiau išreiškiamas elgesys nusidėjėlio atžvilgiu – jam siūloma galimybė pripažinti savo klaidas, atsiversti ir įtikėti. Parodyti, kaip teisingumas pranokstamas gailestingumo, mums padeda pranašo Ozėjo patirtis. Šis pranašas gyveno vienoje iš hebrajų tautos istorijos dramatiškiausių epochų. Karalystė netrukus žlugs. Tauta sulaužė sandorą, nutolo nuo Dievo ir prarado protėvių tikėjimą. Vadovaujantis žmogiškąja logika, būtų teisinga tikėtis, kad Dievas šios neištikimos tautos išsižadės: juk ji sulaužė sudarytą sutartį, taigi nusipelnė prideramos bausmės, t. y. tremties. Pranašo žodžiai tai liudija: „Jiems nebereikės grįžti į Egiptą, Asirija bus jų karalius, nes jie atsisakė grįžti pas mane“ (Oz 11, 5). Ir vis dėlto po šios reakcijos, reikalaujančios teisingumo, pranašas radikaliai pakeičia savo kalbą ir apreiškia tikrąjį Dievo veidą: „Mano širdis neleidžia man to padaryti! Mano gailestingumas tau yra per stiprus! Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, nebenaikinsiu Efraimo, nes aš esu Dievas, o ne žmogus, – Šventasis tarp jūsų, – su pykčiu neateisiu“ (Oz 11, 8–9). Šventasis Augustinas, tarsi komentuodamas pranašo žodžius, sako: „Dievui lengviau sulaikyti savo pyktį nei gailestingumą.“ Taip ir yra. Dievo pyktis trunka akimirką, o gailestingumas – amžinai“ (Misericordiae vultus, 21).
Konkrečiai kalbant, reikia išgyventi Sutaikinimo sakramentą, pasinaudoti šiuo laiku, kad iš naujo atrastume išpažinties vertę ir asmeniškai priimtume Dievo atleidimo žodį. Kai kurios Jubiliejaus bažnyčios nuolat siūlo tokią galimybę.
Malda
Yra daugybė būdų ir priežasčių melstis; to pagrindas visada yra troškimas atsiverti Dievo buvimui ir jo meilei. Krikščionių bendruomenė jaučiasi pašaukta ir žino, kad į Tėvą gali kreiptis tik gavusi Sūnaus Dvasią. Ir iš tiesų būtent Jėzus patikėjo savo mokiniams Tėve mūsų maldą, komentuojamą ir Katalikų Bažnyčios katekizme (plg. KBK 2759–2865). Krikščioniškoji tradicija siūlo ir kitų tekstų, pavyzdžiui, Sveika, Marija, padedančių rasti žodžius, kuriais galima kreiptis į Dievą: „Gyvu perdavimu, tai yra Tradicija, Šventoji Dvasia Bažnyčioje moko melstis Dievo vaikus“ (KBK 2661).
Maldos momentai kelionės metu rodo, kad piligrimas turi Dievo kelius „savo širdyje“ (Ps 83, 6). Tokiai atgaivai tinka įvairios stotelės ir stabtelėjimai, neretai įrengtos koplyčiose, šventovėse ar kitose dvasiškai turtingose vietose, kur žmogus suvokia, kad prieš jį ir kartu su juo ėjo kiti piligrimai ir kad tie keliai yra šventumo keliai. Iš tiesų į Romą vedančiais keliais dažnai keliaudavo daugelis šventųjų.
Liturgija
Liturgija yra vieša Bažnyčios malda: pasak Vatikano II Susirinkimo, ji yra „viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė“ (Sacrosanctum Concilium, 10). Jos centre yra Eucharistijos šventimas, kur priimamas Kristaus Kūnas ir Kraujas: Jis pats kaip piligrimas eina drauge su mokiniais ir atskleidžia jiems Tėvo paslaptis, kad jie galėtų tarti: „Pasilik su mumis, jau artėja vakaras ir diena jau baigiasi“ (Lk 24, 29).
Ypatinga Šventųjų metų liturginė apeiga – Šventųjų durų atidarymas. Iki praėjusio šimtmečio popiežius daugiau ar mažiau simboliškai pradėdavo jas dengiančios sienos griovimą. Mūrininkai pašalindavo plytas. Nuo 1950 m. ši siena nugriaunama iš anksto, o popiežius per iškilmingą bendruomeninę liturgiją iš išorės praveria duris ir pro jas įžengia kaip pirmasis piligrimas. Ši ir kitos Šventuosius metus lydinčios liturginės apeigos pabrėžia, kad Jubiliejinė piligrimystė yra ne intymus, individualus veiksmas, bet visos Dievo tautos kelionės į Karalystę ženklas.
Tikėjimo išpažinimas
Tikėjimo išpažinimas, dar vadinamas „simboliu“, yra savitas pakrikštytųjų atpažinimo ženklas; jis išreiškia esminį tikėjimo turinį ir apibendrina pagrindines tiesas, kurias tikintysis priima ir paliudija Krikšto dieną ir kuriomis dalijasi su visa krikščionių bendruomene visą likusį gyvenimą.
Yra įvairių tikėjimo išpažinimų, kurie rodo, kokia turtinga susitikimo su Jėzumi Kristumi patirtis. Tačiau tradiciškai ypatingą pripažinimą pelnė du: Romos Bažnyčios Krikšto tikėjimo išpažinimas ir Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas, parengtas 325 m. Nikėjos Susirinkime, dabartinėje Turkijoje, o vėliau 381 m. ištobulintas Konstantinopolio Susirinkime.
„Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą (Rom 10, 9–10). Šiame šventojo Pauliaus tekste pabrėžiama, kad tikėjimo slėpinio skelbimas reikalauja gilaus atsivertimo ne tik žodžiais, bet visų pirma požiūrio į Dievą, save ir pasaulį perkeitimo. „Kalbėti „Credo“ tikint reiškia bendrauti su Dievu: Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Tai reiškia taip pat bendrauti ir su visa Bažnyčia, kuri mums perduoda tikėjimą ir kurios prieglobstyje mes tikime“ (KBK 197).
Atlaidai
Atlaidai yra konkreti Dievo gailestingumo, kuris peržengia žmogiškojo teisingumo ribas ir jas perkeičia, apraiška. Šis malonės lobis tapo istorija Jėzuje ir šventuosiuose: žvelgiant į šiuos pavyzdžius ir gyvenant bendrystėje su jais, sustiprėja ir tampa tikra viltis dėl atleidimo ir dėl savo šventumo kelionės. Atlaidai padeda išlaisvinti širdį nuo nuodėmės naštos, kad deramai atsiteisti būtų galima visiškai laisvai.
Konkrečiai ši gailestingumo patirtis išgyvenama per tam tikrus dvasinius veiksmus, kuriuos nurodo popiežius. Tie, kurie dėl ligos ar kitų priežasčių negali leistis į piligriminę kelionę, vis dėlto kviečiami dalyvauti dvasiniame judėjime, lydinčiame šiuos Metus, aukojant savo kančią ir kasdienį gyvenimą bei dalyvaujant Eucharistijos šventime.