Jubiliejų istorija

2015 m. Pranciškus

2015 m. balandžio 11 d. bule Misericordiae vultus popiežius Pranciškus paskelbė Vatikano II Susirinkimo pabaigos 50-ųjų metinių jubiliejų. Jubiliejus buvo skirtas gailestingumui. Prieš oficialų atidarymą, rodydamas Bažnyčios artumą pilietinio karo krečiamai Centrinės Afrikos Respublikai, popiežius Pranciškus lapkričio 29 d. savo apaštališkosios kelionės į Afriką proga atvėrė Bangio Dievo Motinos katedros Šventąsias duris prieš neeilinio Jubiliejaus pradžią. Petro bazilikos Vatikane Šventosios durys buvo atidarytos 2015 m. gruodžio 8 d., per Nekaltojo Prasidėjimo šventę. Pirmą kartą „gailestingumo durys“ buvo atvertos viso pasaulio katedrose, šventovėse, ligoninėse ir kalėjimuose. Šia proga popiežius paskyrė Gailestingumo misionierius, kuriems patikėjo Šventajam Tėvui rezervuotą galią atleisti nuodėmes.

2000 m. šv. Jonas Paulius II

Popiežius Jonas Paulius II 1998 m. lapkričio 29 d. bule Incarnationis Mysterium paskelbė Didįjį 2000 metų jubiliejų. Per visus metus Jonas Paulius II leidosi į kelias piligrimines keliones ir atliko keletą simbolinių gestų, neįtrauktų į įprastinę šventimo praktiką, prašymus atleisti už istorijoje padarytas nuodėmes ir sudarydamas XX a. nužudytų krikščionių martirologą.1983 m. šv. Jonas Paulius II Vienas svarbiausių Jubiliejaus renginių – Romoje surengta Pasaulio jaunimo diena: joje dalyvavo daugiau kaip du milijonai jaunų žmonių. Popiežius taip pat surengė piligriminę kelionę į Šventąją Žemę, norėdamas paskatinti Katalikų Bažnyčios, islamo ir judaizmo dialogą.

1983 m. šv. Jonas Paulius II

1983 m. sausio 6 d. bule Aperite Portas Redemptori Jonas Paulius II paskelbė Jubiliejų minint 1950-ąsias Jėzaus mirties ir prisikėlimo metines.

1975 m. šv. Paulius VI

Popiežius Paulius VI nusprendė, kad Šventieji metai turėtų būti skirti susitaikymui. Juos jis paskelbė 1974 m. gegužės 23 d. bule Apostolorum limina. Šventųjų durų atidaryme 1974 m. Kalėdų naktį dalyvavo ir budistų vienuoliai. Tai buvo pirmasis Jubiliejus, transliuotas į visą pasaulį, jubiliejiniais metais švęstas ekskomunikos su Bizantijos Bažnyčia nutraukimas, dalyvavo Aleksandrijos patriarchas Melitonas. Tais metais Romą kamavo sausra; dėl didelio piligrimų antplūdžio mieste buvo normuojamas vanduo.

1950 m. Pijus XII

1949 m. gegužės 26 d. bule Jubilaeum maximum paskelbti 1950-ieji Šventieji metai. Jubiliejaus iškilmių proga popiežius Pijus XII paskelbė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų dogmą ir Kardinolų kolegiją pertvarkė į tam tikrą visuotinę katalikiškojo pasaulio atstovybę, drastiškai sumažindamas italų ir padidindamas kitų tautybių kardinolų skaičių. Tais metais gimė religinis turizmas. De Gasperi vyriausybė organizavo milijonų piligrimų priėmimą, kuriems buvo išduota Piligrimo kortelė, Italijos teritorijoje galiojanti kaip pasas.

1933 m. Pijus XI

Pijus XI 1933 m. sausio 6 d., minint 1900-ąsias Jėzaus mirties metines, taip pat paskelbė neeilinį Jubiliejų, paskelbdamas bulę Quod nuper. Šis įvykis buvo švenčiamas ypač iškilmingai. Popiežius pasakė net 620 kalbų, o į Romą suplūdo daugiau kaip 2 mln. piligrimų. Tikintiesiems iš viso pasaulio vežti buvo panaudota daugiau kaip 500 geležinkelio vagonų.

1925 m. Pijus XI

Popiežius Pijus XI, pabrėždamas Bažnyčios ir visų krikščionių įsipareigojimą kurti geresnę visuomenę, 1924 m. gegužės 29 d. bule Infinita Dei Misericordia paskelbė 1925 m. jubiliejų ir davė impulsą pradėti misijas visame pasaulyje, dėl to jis pelnė „misijų popiežiaus“ titulą. Popiežius uždraudė Vatikane naudoti politinius simbolius ir pirmasis iš popiežių palaimino suvienytą Italijos valstybę.

1900 m. Leonas XIII

Properante ad Exitum Saeculo bule 1899 m. gegužės 11 d. Leonas XIII paskelbė 1900-uosius Visuotinius šventuosius metus. Pirmą kartą po Italijos suvienijimo karalius skelbė Jubiliejų „Karūnos kalboje“. Popiežius kreipėsi į krikščioniškąją liaudį visame pasaulyje, kviesdamas žadinti tikėjimą. Pagrindinis troškimas buvo atsiliepti į iššūkį sušiuolaikinti krikščioniškąjį gyvenimą ir sukrikščioninti šiuolaikinį gyvenimą. Pirmą kartą piligrimų priėmimu rūpinosi Italijos valdžia. Šventieji metai buvo pažymėti ir Italijos kalnuose. Visoje šalyje, nuo Pjemonto iki Sicilijos, ant kalnų viršūnių iškilo paminklai Atpirkėjui.

1875 m. Pijus IX

Grįžęs iš tremties ir vėl pradėjęs valdyti valstybę, Pijus IX galėjo 1874 m. gruodžio 24 d. paskelbti Jubiliejų bule Gravibus Ecclesiae. Tačiau dėl Viktoro Emanuelio II kariuomenės įvykdytos Romos okupacijos Šventųjų durų atidarymo ir uždarymo iškilmės neįvyko.

1825 m. Leonas XII

Per 1825 m. jubiliejų, kuris buvo paskelbtas 1824 m. gegužės 24 d. bule Quod Hoc Ineunte, Leonas XII, nepaisydamas ligos, dėjo visas pastangas, kad užmegztų glaudesnį ryšį tarp popiežiaus ir krikščionių tautos. Tikslas buvo įtraukti visas Bažnyčios pajėgas į kovą su tikėjimui grėsmę keliančiomis klaidomis. Į Romą atvyko daugiau kaip 325 000 piligrimų iš visos Europos. Kadangi per 1823 m. gaisrą buvo suniokota Šventojo Pauliaus už sienų bazilika, piligrimine vieta tapo Šventosios Marijos Užtibryje mažoji bazilika.

1775 m. Jubiliejus paskelbtas Klemenso XIV, švęstas Pjaus VI

Šį Jubiliejų 1774 m. balandžio 30 d. popiežius Klemensas XIV paskelbė bule Salutis Nostrae Auctor, tačiau tų pačių metų rugsėjo 22 d. mirė. Pijus VI buvo išrinktas popiežiumi 1775 m. vasario 15 d., o po kelių dienų, vasario 26 d., iškilmingai „inauguravo“ Šventuosius metus, kurie negalėjo būti pradėti kaip įprasta Kalėdų išvakarėse, nes popiežiaus sostas buvo vakuojantis.

1750 m. Benediktas XIV

1749 m. gegužės 5 d. bule Peregrinantes a Domino buvo paskelbti Šventieji 1750 metai. To meto kronikose rašoma, kad į Romą suplūdo daugiau kaip milijonas piligrimų, tarp jų keli ambasadoriai, grupė iš Vakarų Indijos, Egipto ir Armėnijos. Antplūdis buvo toks didelis, kad Romos labdaros ir ligoninių įstaigos buvo priverstos išsinuomoti kai kuriuos kunigaikščių rūmus. Pirmą kartą Šventojo Petro kupolas ir Berninio kolonada buvo apšviesti tūkstančiais fakelų. Visame mieste pastatyta trys tūkstančiai kryžių. Popiežius Benediktas XIV taip pat nustatė Didžiojo penktadienio Via Crucis procesiją Koliziejuje, amfiteatrą pašventindamas kaip pirmųjų krikščionių kankinystę menančią vietą.

1725 m. Benediktas XIII

Per 1725-uosius Šventuosius metus, paskelbtus 1724 m. birželio 26 d. bule Redemptor et Dominus Noster, popiežius Benediktas XIII reguliariai lankėsi bazilikose, keliaudamas kukliose karietose ir dalyvaudamas atlaiduose. 1725 m. balandžio 15 d. Šventojo Jono Laterane bazilikoje jis iškilmingai pradėjo Romos sinodą, kurio nutarimai sugulė į 32 skyrius. Tais metais taip pat buvo atidengti Ispanijos laiptai, sujungę apatinę aikštę ir Trinità dei Monti bažnyčią.

1700 m. Jubiliejus pradėtas Inocento XII, užbaigtas Klemeso XI

Šį jubiliejų 1699 m. gegužės 18 d. paskelbė Inocentas XII bule Regi Saeculorum. Atidarymo metu popiežius dėl silpnos sveikatos negalėjo vadovauti asmeniškai. Tačiau tų metų Velykų sekmadienį, nors ir sunkiai sirgdamas, didelei piligrimų miniai iškilmingą palaiminimą suteikė iš Kvirinalo rūmų balkono. Netrukus po to, 1700 m. rugsėjo 27 d., mirė.

Uždarymui vadovavo Klemensas XI (lapkričio mėn. išrinktas popiežiumi). Tai buvo pirmas kartas, kai Šventąsias duris atidarė vienas popiežius, o uždarė kitas. Piligrimų antplūdis į miestą buvo toks didelis, kad kai kurie to meto rašytojai Romą lygino su Paryžiumi.

1675 m. Klemensas X

Per Šventuosius metus, kuriuos Klemensas X paskelbė 1674 m. balandžio 16 d. bule Ad Apostolicae Vocis Oraculum, buvo atšventintas Koliziejus, atšaukiant 1671 m. leidimą jame rengti bulių kovas. Tarp piligrimų išsiskyrė Švedijos karalienė Kristina, kuri 1655 m. atsisakė sosto, atsivertė į katalikybę ir persikėlė gyventi į Romą, į Farnėzių rūmus. Atvyko apie pusantro milijono piligrimų.

1650 m. Inocentas X

1649 m. gegužės 4 d. bule Appropinquat Dilectissimi Filii paskelbtų Šventųjų metų proga Inocentas X garsiam architektui Borominiui pavedė rūpintis Laterano bazilikos restauravimo darbais. Šis Jubiliejus pasižymėjo naujove: 1654 m. sausio 8 ir 12 d. bule Salvator et Dominus jubiliejiniai atlaidai buvo išplėsti į Belgijos provincijas ir Vakarų Indiją. Į Romą atvyko apie 700 000 piligrimų, daugiausia iš netoli Romos esančių teritorijų; į katalikybę atsivertė ir keletas protestantų.

1625 m. Urbonas VIII

1624 m. balandžio 29 d. bule Omnes gentes Urbonas VIII paskelbė 1625 m. jubiliejų. 1625 m. sausio 28 d. jis suteikė jubiliejinius atlaidus ir tiems, kurie negalėjo atvykti į Romą, taip pat kaliniams ir ligoniams (bule Pontificia sollicitudo). Sausio 30 d. breve Paterna dominici gregis cura, dėl Romą pasiekusio maro pavojaus, Šventojo Pauliaus bazilikos lankymas pakeistas Švč. Marijos Užtibryje bazilikos lankymu, o vietoje septynių už miesto sienų esančių bažnyčių lankymo (Šventojo Sebastijono, Šventojo Pauliaus ir Šventojo Lauryno) suteikta galimybė aplankyti artimesnes Santa Maria del Popolo, Švč. Marijos Užtibryje ir Šventojo Lauryno Lucinėje bažnyčias. Tais metais Romą pasiekė apie pusė milijono piligrimų.

1600 m. Klemensas VIII

Šventieji metai buvo paskelbti 1599 m. gegužės 19 d. bule Annus Domini Placabilis. Per šį jubiliejų Klemensas VIII viešai rodė gerą pavyzdį: Didžiąją savaitę klausė išpažinčių, keliais užkopė Šventaisiais laiptais, patarnaudavo piligrimams prie stalo, kasdien valgė su dvylika vargšų, o kardinolai atsisakė dėvėti purpurinę spalvą kaip atgailos ženklą. Daugelis sujudo padėti popiežiaus jubiliejinei akcijai. Pavyzdžiui, Romos žydai jam pristatė 500 antklodžių piligrimams išdalinti. 1600 m. gruodžio 31 d. Šventųjų durų atidaryme dalyvavo daugiau kaip 80 000 žmonių, o tais metais į Romą atvyko milijonai piligrimų.

1575 m. Grigalius XIII

1575 m. Jubiliejus, paskelbtas 1574 m. gegužės 10 d. bule Dominus ac Redemptor, švęstas po protestantų krizės audros, buvo puiki proga Grigaliui XIII atnaujinti katalikybę pagal Tridento Susirinkimo sprendimus. Šie Šventieji metai suteikė popiežiui galimybę parodyti naują Bažnyčios vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje. Bažnyčios rodomas pamaldaus gyvenimo modelis kvietė tarnystę Dievui sutapatinti su savo luomo pareigų vykdymu ir tarnyste artimui. Tų metų numatytas karnavalui išlaidas popiežius skyrė Pilypo Nerio globojamai piligrimų ligoninei. To meto šaltiniai skaičiuoja, kad bendras piligrimų skaičius 1575 m. Šventaisiais metais siekė apie 400 000, o Romoje tuo metu gyveno apie 80 000 gyventojų.

1550 m. Jubiliejus paskelbtas Pauliaus III, pradėtas Julijaus III

Praėjus kelioms dienoms po išrinkimo, popiežius Julijus III pradėjo savo pirmtako Pauliaus III paskelbtus Šventuosius metus, paskelbdamas 1550 m. vasario 24 d. bulę Si pastores ovium. Jis taip pat paskelbė apie Tridento Susirinkimo atnaujinimą kitų metų gegužės mėnesį.

1525 m. Klemensas VII

1524 m. gruodžio 17 d. buvo paskelbta Klemenso VII bulė Inter Sollucitudines.

1500 m. Aleksandras VI

1500 m. Jubiliejaus šventimas reikalavo ypatingų užmojų, ypač dėl šimtmečio pabaigos. 1498 m. balandžio 12 d. bule Consueverunt Romani Pontifices tais metamis buvo sustabdyti visi atlaidai, o 1499 m. kovo 28 d. bule Inter multiplices vėl patvirtinti. 1499 m. gruodžio 20 d. bule Pastores Aeterni Qui buvo nustatyta, kad tik Šventojo Petro bazilikos penitenciarijams suteikiama teisė atleisti nuodėmes. Aleksandras VI galutinai patvirtino sudėtingą Šventųjų metų uždarymo ir atidarymo ceremoniją, iki tol nevykusią pagal nustatytas apeigas. Iš tikrųjų popiežius norėjo, kad pradžią ženklintų galingo poveikio įvykis, ir įvardijo jį kaip Šventųjų durų atidarymą. Ši ceremonija aiški nuoroda į Evangeliją pagal Joną: „Aš esu vartai. Kas įeis pro mane, bus išgelbėtas“.

Jis nustatė, kad ir kitose trijose patriarchinėse bazilikose būtų užmūrijamos Šventųjų metų durys. Šventojo Petro šventųjų durų atidarymas buvo rezervuotas išimtinai popiežiui, o kitų trijų bazilikų – jo legatams. Šventosios durys turėjo likti atviros dieną ir naktį, saugomos besikeičiančių keturių dvasininkų.

1475 m. Jubiliejų paskelbė Paulius II, Jubiliejui vadovavo Sikstas IV

1470 m. balandžio 19 d. bulėje Ineffabilis Providentia minimas Šventojo Petro, Šventojo Pauliaus, Laterano Šventojo Jono ir Šventosios Marijos Didžiosios bazilikų lankymas; popiežiaus Pauliaus II nurodymu nuo 1475 m. jubiliejai turėjo būti švenčiami kas 25 metus. 1473 m. rugpjūčio 29 d. bule Quemadmodum operosi Sikstas IV patvirtino mirusio Pauliaus II anksčiau paskelbtą Jubiliejų.

1450 m. Mikalojus V

1449 m. sausio 19 d. bule Immensa et innumerabilia Mikalojus V paskelbė kitus Šventuosius metus 1450 m., taip sugrąžindamas jubiliejų pasikartojimą kas 50 metų. Be to, popiežiui kanonizavus didį pranciškonų pamokslininką Bernardiną Sienietį, į Romą suplūdo daugybė piligrimų.

1390 m. Jubiliejų paskelbė Urbonas VI, Jubiliejui vadovavo Bonifaco IX

1389 m. balandžio 8 d. Urbono VI bule Salvator noster Unigenitus buvo nustatyta, kad Jubiliejus turi būti švenčiamas kas 33 metus, taigi Jubiliejus, turėjęs būti švenčiamas 1400 m., buvo paankstintas ir švęstas 1390 m. Deja, 1390 m. schizma, kai antipopiežius Klemensas VII persikėlė į Avinjoną, labai paveikė į Romą plūstančių piligrimų skaičių, nes buvo uždrausta prancūzams, ispanams, katalonams, škotams, pietų italams ir visiems jo sekėjams pagerbti apaštalų kapus.

1350 m. Klemensas VI

1343 m. Klemensas VI, priėmęs romiečių delegaciją, prašiusią grąžinti Apaštalų Sostą į Romą ir paskelbti Jubiliejų anksčiau nei po 100 metų, paskelbė 1350-uosius Šventuosius metus bule Unigenitus Dei Filius. Nepaisant maro ir pražūtingo žemės drebėjimo, kuris 1349 m. nusiaubė Romą, daugiau kaip pusantro milijono piligrimų suplūdo į miestą švęsti. Popiežiui pavyko pasiekti paliaubas Prancūzijos ir Anglijos kare, kad piligrimų kelionė būtų saugesnė.

1300 m. Bonifacas VIII

1300 m. vasario 22 d. bule Antiquorum habet Bonifacas VIII paskelbė 1300-uosius jubiliejiniais metais, nurodydamas, kad visuotiniai atlaidai suteikiami romiečiams, trisdešimt kartų aplankysiantiems Šventojo Petro ir Šventojo Pauliaus bazilikas. Atvykstantiems iš kitur užteks penkiolikos apsilankymų.

Tais metais į Romą atvyko mažiausiai du milijonai tikinčiųjų. Vienas iš žymiausių Jubiliejuje dalyvavusių veikėjų buvo Džotas (Giotto). Jam tuo metu buvo pavesta nutapyti freskas Vatikano Palaiminimų lodžijoje. Šiam Jubiliejui skirta Džoto freska saugoma Laterano Šv. Jono bazilikoje.

Tarp kitų tais metais į Romą atvykusių žmonių tikriausiai buvo ir garsusis poetas Dantė Aligjeris, šį Jubiliejų minintis Dieviškojoje komedijoje.