APIE JUBILIEJŲ
Jubiliejus – taip vadinami ypatingieji metai. Atrodo, kad šis pavadinimas kilo nuo instrumento, kuriuo buvo skelbiama jų pradžia, pavadinimo; tai yobel, avino ragas, kurio garsas skelbia Sutaikinimo dieną (Jom Kipur). Ši šventė švenčiama kiekvienais metais, tačiau ypatingą reikšmę įgyja tada, kai sutampa su Jubiliejaus metų pradžia. Biblijoje randame ankstyvą jos idėją: ji turėjo būti šaukiama kas 50 metų, nes tai buvo „papildomi“ metai, kuriuos reikėjo išgyventi kas septynerių metų savaites (plg. Kun 25, 8–13). Nors ir sunkiai įgyvendinamas, jubiliejus buvo siūlomas kaip proga atkurti teisingus santykius su Dievu, tarp žmonių ir su kūrinija ir buvo susijęs su skolų atleidimu, atiduotos žemės grąžinimu ir žemės poilsiu.
Evangelijoje pagal Luką, cituojant pranašą Izaiją, taip apibūdinama Jėzaus misija: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ (Lk 4, 18–19; plg. Iz 61, 1–2). Šie Jėzaus žodžiai taip pat tapo išlaisvinimo ir atsivertimo veiksmais kasdieniuose susitikimuose ir santykiuose.
1300 m. Bonifacas VIII paskelbė pirmąjį Jubiliejų, dar vadinamą Šventaisiais metais, nes tai laikas, kai patiriame mus perkeičiantį Dievo šventumą. Laikui bėgant jų skelbimo metai keitėsi: iš pradžių jie buvo kas 100 metų; 1343 m. Klemensas VI laikotarpį sumažino iki 50 metų, o 1470 m. Paulius II iki 25 metų. Pasitaiko ir „ypatingų“ įvykių: pavyzdžiui, 1933 m. Pijus XI norėjo paminėti Atpirkimo metines, o 2015 m. popiežius Pranciškus paskelbė Gailestingumo metus. Skirtingi buvo ir šių metų šventimo būdai: iš pradžių tai buvo Romos šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bazilikų lankymas, paskiau – piligriminė kelionė, vėliau atsirado ir kitų ženklų, pavyzdžiui, Šventosios durys. Šventaisiais metais išgyvename visuotinius atlaidus.