Nepriklausomybės priešaušriu, 1987 metais, Lietuvos Krikšto jubiliejaus minėjimas buvo švenčiamas Romoje. Tuo metu diasporos lietuviai į Amžinąjį miestą atsiuntė tris Lietuvos kryždirbystės tradicijai būdingus kryžius, kurie pasibaigus jubiliejui liko Italijoje. Vienas pastatytas Vatikano soduose, kitas – Lietuvių kolegijos kieme, trečiasis – prelato Vinco Mincevičiaus, pirmojo Italijos lietuvių bendruomenės pirmininko, sodyboje Alpėse.

Kovo 3 d. į Vatikano sodus susirinkę vyskupai, Lietuvos Respublikos Prezidentas, diplomatinio korpuso nariai pagerbė restauruotą kryžių, kurį pašventino kardinolas Rolandas Makrickas. Savo sveikinimo kalboje Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas prisiminė kryžiaus atsiradimo istoriją, tardamas, kad diasporos lietuviai tvirtai vylėsi, jog vieną dieną Lietuva vėl bus laisva, ir saugojo krikščioniškąjį tikėjimą savo vaikams perduodami meilę Tėvynei ir meilę Dievui. Arkivyskupas prisipažino, kad jis pats yra tos išeivijos bendruomenės dalis ir paliudijo, jog viltis išsipildo laikui atėjus.

Pasibaigus kryžiaus pagerbimo pamaldoms Vatikano soduose, tūkstančiai piligrimų susirinko Šv. Petro bazilikoje, kurios didybė pranoksta bet kurią kitą krikščioniškojo pasaulio šventovę. Vis dėlto arkivyskupas Grušas ragino atrasti esminius dalykus, kurie dažnai slepiasi po paprastumo pavidalais: „Dievas labiausiai atsiskleidžia ir veikia ne savo didybe, bet savo nuolankumu. Jo atėjimas Mišių metu pas mus Eucharistinės duonos pavidalu yra labiau stulbinantis reiškinys negu visa šiomis dienomis patirta bazilikų didybė. Dėl Eucharistijos ir angelai neteko žado. Per kunigą mums suteikiamas nuodėmių atleidimas turi didesnį efektą nei visi pastatyti paminklai ar pasaulio sukaupti turtai. Tai yra tikrasis Dievo didybės ir galybės pasirodymas tarp mūsų, laiduojantis amžinąjį gyvenimą. Jis yra vienintelis tikrasis vilties šaltinis, kuris neapgauna ir nesibaigia.“

Piligrimai dieną baigė melsdamiesi už pašaukimus ir dalyvaudami koncertuose. Juose dalyvauja savo 35-metį pradedantis švęsti Bernardinų bažnyčios choras „Langas“, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto mišrus choras „Veritas“, Bernardinų giedojimo mokyklos chorai „Serafimai“ ir „Šv. Pranciškaus paukšteliai“, vokalinis vyrų ansamblis „Inžinieriai“ ir pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“.

Kuo Šv. Petro bazilika yra reikšminga pasaulio ir Lietuvos piligrimams, kalbamės su menotyrininke dr. Laura Petrauskaite.

Šv. Petro bazilika Vatikane – didžiausia ir lankomiausia pasaulio bažnyčia. Trumpai pristatykite ją.

Visiems gerai pažįstama ir daugelio ne kartą lankyta Šv. Petro bazilika stovi Romos šiaurėje, ant Vatikano kalvos, buvusioje Nerono cirko vietoje. Antikos laikais šioje vietoje rengtos sporto varžybos ir spektakliai, o prasidėjus krikščionių persekiojimui vykdytos egzekucijos. Apie 64 m. cirke buvo nukankintas apaštalas bei pirmasis popiežius šv. Petras. Kankinys palaidotas greta buvusiose miesto kapinėse, netrukus jo kapas tapo krikščionių kulto vieta. Kartu formavosi tradicija laidotis ad sanctos, t. y. šalia šventųjų, savo gyvybės kaina paliudijusių tikėjimą. Praėjus trims amžiams ir krikščionybei iš persekiojamos tapus valstybine religija, apleisto cirko ir nekropolio teritorijoje imperatorius Konstantinas I pastatė bažnyčią, specialiai suprojektuotą taip, kad apaštalo Petro kapas būtų bazilikos apsidės centre. Vėlesniais amžiais bazilika buvo plečiama, perstatoma ir dabartinę barokinę išvaizdą įgavo XVI–XVII a. Pagal italų architekto ir skulptoriaus Džano Lorenco Berninio (Gian Lorenzo Bernini) sumanymą virš apaštalo Petro konfesijos įrengtas didysis altorius ir bronzinis baldakimas ant 30 metrų aukščio spiralinių kolonų. Vietos išskirtinumą akcentuoja ir milžiniškas Mikelandželo (Michelangelo) suprojektuotas kupolas.

Kartais piligrimai nustemba, kad svarbiausia Miesto ir Pasaulio bažnyčia yra ne Šv. Petro bazilika. Juk būtent ji yra pastatyta ant apaštalo Petro kapo ir joje saugomas Petro sostas.

Iš tiesų, nors 1593 m. pašventinta dabartinė Šv. Petro bazilika tapo pagrindine ir didžiausia bažnyčia, būtent Laterano bazilika yra seniausia tarp didžiųjų bazilikų, pirmoji pašventinta, savo garbingumu ir svarba istorijoje nenusileidžianti Šv. Petro bazilikai. Nepaisant to, kad popiežių dažniau galima išvysti Šv. Petro bazilikoje, jo katedra yra Laterano bazilika.

O šv. Petro bazilikoje saugomas apaštalo Petro sostas. To paties pavadinimo šventę, kuria Dievui dėkojama už misiją, patikėtą apaštalui Petrui ir jo įpėdiniams, šventėme likus kelioms savaitėms iki piligrimystės, tačiau noriu priminti, kad rengiantis švęsti 2025 metų jubiliejų ir didžiojo altoriaus baldakimo bei Lorenco Berninio skulptūros „Šv. Petro sostas“ restauracijos darbų sukaktį, iš pastarosios vidaus buvo išimtas ir kurį laiką piligrimams rodytas medinis IX a. krėslas – Petro pirmumo simbolis, kurį 875 m. imperatorius Karolis II Plikagalvis savo karūnavimo proga padovanojo popiežiui Jonui VIII.

Kuo Šv. Petro bazilika yra svarbi lietuviams?

Šv. Petro bazilikoje didžiuojamės turėdami bent kelis lietuviškus ženklus: Lietuvių koplyčią ir šv. Juozapato relikvijas.

Lietuvos vyskupai sumanymą kokia nors forma įamžinti Lietuvos vardą pagrindinėje viso pasaulio katalikų šventovėje puoselėjo nuo tarpukario, bet unikali proga įrengti koplyčią pasitaikė 7 dešimtmetyje. XX a. viduryje bazilikos požemiuose vykdyti archeologiniai kasinėjimai, atkastas Nerono laikų nekropolis su pagonių ir krikščionių kapais bei mauzoliejais. Vykdant tolesnius tyrimus, pertvarkyta požeminė šventovės dalis ir netoli šv. Petro kapo atsirado naujų erdvių. Šiose erdvėse pamažu pradėta įrenginėti tautines koplyčias. 1970 m. liepos 6–7 d. Vatikano Šv. Petro bazilikoje buvo iškilmingai pašventinta Lietuvių koplyčia, gavusi Švč. Marijos Gailestingumo Motinos titulą. Įžengusius į koplyčią piligrimus pasitinka galinėje sienoje už altoriaus įkomponuota Vilniaus Aušros Vartų Marijos paveikslo mozaikinė kopija su įrašu „Sub Tuum praesidium confugimus Mater Misericordiae“. Tai citata iš pirmuosius krikščionybės amžius siekiančios Marijai skirtos maldos, kuri prasideda žodžiais „Tavo apgynimo šaukiamės“. Rytinėje sienoje pavaizduoti Lietuvos krikštytojai karalius Mindaugas, Vytautas Didysis, Jogaila, jų statytos Vilniaus ir Kauno bažnyčios – pirmosios Lietuvoje krikščionių šventovės. Priešingoje sienoje įamžinti Lietuvos globėjai šv. Kazimieras su šv. Juozapatu Kuncevičiumi ir nepamainoma užtarėja sunkiais valstybei laikais – Adelė Dirsytė.

Šaltojo karo epochoje Gailestingumo Motinos koplyčia tapo simboline Lietuvos ir lietuvių tautos atstovybe svarbiausioje katalikiško pasaulio šventovėje. Kartu tai buvo ir atminties vietos įsteigimas, liudijęs lietuvių pagarbą savo istorijai, valstybės valdovams ir šventiesiems bei kankiniams. Koplyčios sienose įamžinti carinės ir bolševikinės Rusijos nukankinti lietuviai simboliškai atsidūrė greta apaštalo Petro ir kitų pirmųjų amžių krikščionių kankinių kapų.

Sovietmečiu iš kolektyvinės atminties ištrintas, o šiandien vėl iš naujo atrandamas šv. Juozapatas Kuncevičius (1580–1623) tris šimtus metų nuo jo beatifikacijos 1643 m. buvo gerbiamas kaip dangiškasis Lietuvos valstybės globėjas. Visuotinei Bažnyčiai jis svarbus kaip vienytojas ir pirmasis unitų šventasis. Juozapato Kuncevičiaus kaip vienuolio, o vėliau ir vyskupo gyvenimas buvo sutelktas atsiliepti į Kristaus troškimą „Tegul visi bus viena“ (Jn 17, 20). Konkrečiai tai reiškė iššūkių kupiną Vakarų (katalikų) ir Rytų (ortodoksų) Bažnyčių suvienjimo darbą.

Šv. Juozapatas savo pašaukimo kelionę pradėjo Vilniuje, Švč. Trejybės bazilijonų vienuolyne. Ši reformuota, išsilavinusi kongregacija su plačiu vienuolynų tinklu rytinėje Abiejų Tautų Respublikos dalyje turėjo lemiamos reikšmės įgyvendinant 1596 m. pasirašytą bažnytinę Brastos uniją. Vilnius tapo savotiška šios unijos širdimi. Būdamas 38-erių Kuncevičius buvo paskirtas Polocko arkivyskupu. Ryžtingai, uoliai ir be baimės priešiškoje aplinkoje ganytojiškas pareigas vykdęs arkivyskupas vieną rytą, po Šv. Mišių, unijos oponentų buvo užpultas ir brutaliai nužudytas. 1665 m. Romoje išleistoje šv. Juozapato biografijoje randamas dvieilis po jo kankinystę vaizduojančiu raižiniu: „Gimdė mane Rusia, Lietuva užaugino, o mitrą Polockas davė; krauju Vitebskas sruvo manu.“

Vilniaus arkivyskupijos informacija

Urtės Šedvilaitės-Eidikės / Vilniaus arkivyskupijos nuotraukos

Fotografija Vyganto Malinausko