Chiesa di Gesù

Tarp daugybės iniciatyvų Jubiliejaus proga Romoje yra ir keli piligriminiai maršrutai: Popiežiškosios bazilikos; Septynių bažnyčių piligrimystė; Europos globėjos ir mokytojos; Jubiliejaus bažnyčios; Iter Europaeum. Pastarasis – ES šalių bažnyčių maršrutas. Pavadinimas lotynų kalba Iter Europaeum apima stabtelėjimus 28 bažnyčiose ir bazilikose. Visos jos istoriškai susijusios su Europos šalimis dėl kultūros, meno ar tradicijos ir yra skirtos priimti piligrimams iš konkrečios Europos bendrijos valstybės. Lietuvai skirtoji yra Chiesa di Gesù – Jėzaus bažnyčia. Kodėl? Štai ką rašo 2025 m. Jubiliejaus lietuviškoji interneto svetainė (jubiliejus2025.katalikai.lt):

„Bažnyčios statybos darbai prasidėjo 1551 m. Ignaco Lojolos, Jėzaus Draugijos įkūrėjo, labai aktyviai veikusio protestantiškosios reformos metu, sumanymu. Ši bažnyčia glaudžiai susijusi su lietuvių bendruomene ypač dėl jos viduje esančio Jurgio Radvilos (Jerzy Radziwiłło,1556–1600), pirmojo Lietuvos kardinolo, konsekruoto vos 27 metų, kapo. Architektūrinis statinys taip pat žymėjo lūžį meno istorijoje. Iš tiesų jis pastatytas Tridento Susirinkimo nutarimų dvasia, kontrreformacijos laikotarpiu. Projekte buvo numatyta viena nava, kad tikinčiųjų dėmesys būtų sutelktas į altorių ir oratorių. Šis modelis vėliau taikytas įvairiems religiniams pastatams, kuriuos Jėzaus Draugija statė visame pasaulyje.“

Taigi Lietuvos piligrimai turi neeilinę bažnyčią. Jėzaus bažnyčia (it. Chiesa del Gesù, arba tiesiog Il Gesù), Švenčiausiojo Jėzaus Vardo bažnyčia (it. Chiesa del Santissimo Nome di Gesù), yra pirmoji ir pagrindinė jėzuitų bažnyčia Romoje. Baroko sakralinės architektūros (jėzuitų stiliaus) prototipas. Jėzaus bažnyčioje Romoje saugomas jos įkūrėjo šventojo Ignaco Lojolos kapas. Ši Jėzaus Draugijos motininė bažnyčia pastatyta šventojo Ignaco valia. Jam rūpėjo, kad Jėzaus Draugija turėtų vietą, kur galėtų švęsti pamaldas ir priimti tikinčiuosius.

Tačiau statybą lydėjo daugybė nesklandumų. 1551 m. statybos projektas buvo patikėtas architektui Nanni di Baccio Bigio. 1554 m. naują projektą paprašyta parengti Michelangelo. Jis priėmė užsakymą, atsisakydamas honoraro. Tačiau ir šis antrasis bandymas buvo nesėkmingas. Tik 1568 m., dalyvaujant kardinolui Alessandro Farnese, įsipareigojusio bažnyčią pastatyti savo lėšomis, padėtas kertinis akmuo. Trečiuoju architektu, vadovavusiu statyboms iki pat mirties, tapo Farnese šeimos favoritas Vignola. Jis parengė vienos navos su trimis koplyčiomis abiejose pusėse bei transeptu su dviem didelėmis koplyčiomis planą. Kryžiaus, kupolo ir apsidės konstrukcijas parengė Giacomo della Porta. Jis pakeitė ir Vignola parengtą fasado projektą. Gesù bažnyčia buvo pašventinta 1584 m.

XVII a. viduryje, 1679 m., užbaigta monumentali skliauto freska, sukurta Baciccia. Ji laikoma vienu iš XVII a. pabaigos monumentaliosios Romos tapybos šedevrų. Ji skirta „Jėzaus Vardo triumfui“ ir yra papuošta stiuku, aplink langus  – moterų figūros ir cherubai. Šitaip skulptūra tarsi pratęsia tapybą. Kupolas „Jėzaus pašlovinimas Rojuje“ – taip pat Baciccia kūrinys,

Dvi didelės koplyčios transepte yra dedikuotos šventiesiems Pranciškui Ksaverui ir Ignacui Lojolai. Kai 1773 m. ordinas buvo panaikintas, Gesù bažnyčia neteko daugelio turtų. 1814 m. ji buvo grąžinta jėzuitams. XIX a. viduryje pastatytas didysis altorius. 1858–1861 m. princo Alessandro Torlonia dosnumo dėka buvo galutinai užbaigta bendra navos vidaus apdaila marmuru.

Be išties nuostabios skliauto freskos, įdomiausia ir labiausiai žavinti vieta Gesù bažnyčioje yra šventojo Ignaco koplyčia, kurios darbai tęsėsi nuo XVI a. pab. iki XVII a. pab. Ją suprojektavo ir dekoravo Giacomo della Porta, Pietro da Cortona ir Andrea Pozzo, o pagal jų projektą 1695 –1699 m. dirbo daugiau kaip šimtas darbininkų. 1698 m. Pjeras II Le Grosas pagamino šventojo Ignaco ir trijų angelų sidabro liejinį, tačiau šis per prancūzų okupaciją 1798 m. buvo išlydytas. XIX a. pradžioje Ignaco ir angelų grupė buvo atkurta iš sidabruoto stiuko.

Kairėje altoriaus pusėje yra G. B. Théodono „Tikėjimo triumfas prieš stabmeldystę“, o dešinėje – Pierre’o II Le Gros’o „Religija nugali ereziją“. Skliaute yra Baciccia freska „Šventojo Ignaco šlovė“, taip pat įrėminta stiuku.

Altoriaus nišą, kurioje yra šventojo Ignaco skulptūrinė grupė, dengia Andrea Pozzo priskiriama didelė drobė, vaizduojanti šventąjį, gaunantį iš Kristaus vėliavą su trigrama „IHS“. Kasdien 17.30 val. audeklas, tarsi didžiulė uždanga, nusileidžia atidengdamas už jo esantį kūrinį: tai Pozzo sukurtas scenografinis aparatas, barokinė mašina, visą koplyčią padaranti tarsi savotišką teatrą. Jis skirtas vaizduoti šventojo Ignaco dvasinei kelionei į šventumą bei pakviesti visus sekti jo tikėjimu.

Šalia bažnyčios yra Ignaco Lojolos jėzuitų kolegija, kurios kambariuose gyveno Ignacas. Netoliese yra baroko šedevras – Šventojo Ignaco bažnyčia, pastatyta Romos kolegijai (Collegio Romano). Šią kolegiją Ignacas įsteigė neturtingam jaunimui ugdyti.

Kodėl ši bažnyčia skirta Lietuvai, gražiausiai įvardijo ambasadorius prie Šventojo Sosto Petras Zapolskas: „Lietuva turi daug šalies žmonėms svarbių vietų Romoje, bet kartu neturime tokios vienos koncentruotos lietuviškos bažnyčios. Tad buvo nuspręsta pasirinkti Švč. Jėzaus Vardo („Il Gesù“) bažnyčią, kuri turi daugybę istorinių kultūrinių sąsajų su Lietuva. Pirmasis dalykas – tai pačių jėzuitų įtaka Lietuvai. Pirma, jėzuitai atvyko į Lietuvą, kai Lietuva ėjo link reformacijos, buvo pagrindiniai kontrreformacijos šaukliai Lietuvoje. Antra, jėzuitų švietėjiškas palikimas. Pirmiausia reikėtų paminėti Vilniaus universitetą, taip pat Baroko kelią. Švč. Jėzaus Vardo bažnyčioje palaidotas ir XVII amžiaus pačioje pradžioje miręs Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila. Šie simboliai ir leido mums pasirinkti šią bažnyčią, ir bažnyčios vadovybė mielai sutiko mus priimti.“

O dabartinė ambasadorė prie Šventojo Sosto Sigita Maslauskaitė-Mažylienė maloniai sutiko savo profesionaliomis žiniomis pasidalyti šioje bažnyčioje ir visose popiežiškosiose bazilikose Jubiliejaus piligrimams iš Lietuvos susirinkus švęsti Mišių.

Apie čia besiilsintį kardinolą Jurgį Radvilą skaitykite artimiausiuose numeriuose.

Parengė kunigas Artūras Kazlauskas
LVK nacionalinis atstovas 2025 m. Jubiliejaus
organizavimui Lietuvoje koordinuoti